infotechNors ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu vaikui yra rekomenduojama atsiriboti nuo informacinių technologijų priemonių, daugelis šiuolaikinių tėvų naudoja šias priemones  kaip būdą vaikų nuraminimui. Ypač tai pasireiškė karantino laikotarpiu, kai tėvai buvo priversti būti namuose su savo vaikais ir kartu dirbti nuotoliniu būdu. Viso to pasekmė – vaikai mažai kalba ir/arba jų kalba sunkiai suprantama, sakiniuose painiojasi lietuviški su angliškais žodžiai.

Dažnas atvejis, kai ryte atėjus vaikui į darželį išgirsime ne labas rytas, bet „hello“ ar vakare atsisveikinant vietoj viso gero – „goodbye“. Vieni tėvai džiaugiasi, nes mano, kad jų vaikas jau turi anglų kalbos pradžiamokslį, kiti – paskubomis bando jį pataisyti.

Ankstyvajame amžiuje mokyti užsienio kalbų reikia teisingai ir taisyklingai. Kol vaikas dar neturi tvirtų kalbinių įgūdžių, nemoka taisyklingai kalbėti gimtąja kalba, neturėtų „netvarkingai“ mokytis kitų kalbų bei visą dieną žiūrėti filmukus užsienio kalba, pritaikyti lengviausius užsienio žodžius savo kalbai, pvz. „hello“ yra lengviau pasakoma nei „labas rytas“, „blue ball“ lengviau nei „mėlynas kamuolys“, todėl vaikai dažnai lietuviškas formuluotes pakeičia angliškomis. Siekiant to išvengti,  reikia stengtis, kad kiekvieno išmokto užsienio žodžio atitikmenį vaikas žinotų ir lietuviškai bei naudoti tas kompiuterines programas, filmukus, žaidimus, kurie yra lietuvių kalba.

 Kompiuteriu, telefonu galima mokytis piešti, mokyti atpažinti, palyginti daiktus, spalvas, figūras, gyvūnus, dėlioti dėliones ir t.t.

Tikslingai naudojant informacines technologines priemones galima padėti atsiskleisti vaiko kūrybiškumui, patenkinti smalsumą, lavinti mąstymą.

Logopedė Milda Vežbavičienė

Screenshot 20210219 185911 GalleryJau prasidėjo vasara ir kai kurie vaikučiai laiką leidžia namuose su broliais, sesėmis, tėveliais ar seneliais. Kad turiningiau praeitų laikas, psichologė Rasa Baležentytė ir socialinė pedagogė Asta Kavaliauskienė parengė įvairių veiklų pasiūlymų lankstinuką vasaros metui.

Lankstinuką žiūrėkite čia.

Nors vyrauja nuomonė, kad patyčios dažniausiai pasitaiko tarp paauglių, jų apraiškų aptinkama jau vaikų darželiuose. Į klausimą, ką mes darome ne taip, atsakyti ryžosi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto Vaikystės studijų katedros asistentė Ieva Kerulienė. Ji  kartu su Aida Užpurvyte atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama atskleisti patyčių apraiškas 3–6 m. vaikų grupėse.

Tyrimas parodė, jog siekiant sumažinti patyčių mastą pirminė prevencija turėtų būti vykdoma jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose. „Mes klaidingai galvojame, kad patyčios – paauglystės problema. Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Tyčiotis vaikai išmoksta dar ikimokykliniame amžiuje, stebėdami savo artimiausią aplinką, suaugusiųjų, bendraamžių elgesį. O mes daugiausia sprendžiame tik paauglių patyčių problemą, t. y. gydome „ligos" pasekmes, o ne priežastis", – tvirtina tyrėja.

Kitų šalių mokslininkai gerokai anksčiau suprato, kad sprendžiant patyčių problemą pirminė prevencija turi būti vykdoma jau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. LEU dėstytoja sako, jog nuo to, kokias ugdymo(si) sąlygas sudarome ikimokyklinio amžiaus vaikui, labai priklauso visas tolesnis jo gyvenimas.

Tyrimo rezultatai patvirtino keltas prielaidas, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Jos pasireiškia agresija, nukreipta į kitą asmenį siekiant jį įskaudinti. Aiškinantis patyčių mastą ikimokyklinėse įstaigose, pasirinktas stebėjimo metodas – kasdienėje veikloje stebėti vaikai ir jų elgesys. Apibendrinus stebėjimo duomenis išryškėjo tendencija, jog vyrauja žodinė agresija. Daugiau nei pusę užfiksuotų situacijų sudaro pravardžiavimas, erzinimas, pašaipios replikos. Fizinės patyčių apraiškos sudaro apie trečdalį visų atvejų: trukdymas žaisti, tampymas už plaukų, daiktų gadinimas, atiminėjimas, pastūmimas. Dažniausiai skriaudėjais buvo pastebėti ketverių metų vaikai.

 Mokslinėje literatūroje teigiama, kad agresyviausi yra 2–4 metų vaikai. Būtent šiuo laikotarpiu išgyvenamas agresyvumo pikas, o po ketvirtojo gimtadienio, mokslininkės teigimu, tinkamai auklėjant vaiką fizinė agresija sumažėja, tačiau gerėjant kalbiniams įgūdžiams auga žodinė agresija. Patyčios atsiranda ir tampa bendravimo norma tada, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų elgtis. Vaikai didžiąją dalį veiksmų išmoksta mėgdžiodami suaugusiuosius. Nuolat prarasdami savitvardą, keikdamiesi, puldinėdami kitus mes savo vaikus išmokome elgtis lygiai taip pat. I.Kerulienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogai ir tėvai dažnai netoleruoja fizinės agresijos, tačiau žodinė vis dar laikoma norma („Nieko tokio...", „Tai tik žaidimas...", „Aš tik juokavau..."). Suaugusiesiems reikėtų įsisąmoninti, kad patyčios nepadeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. „Patyčios atsiranda ir tampa bendravimo norma tada, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų elgtis. Vaikai didžiąją dalį veiksmų išmoksta mėgdžiodami suaugusiuosius. Nuolat prarasdami savitvardą, keikdamiesi, puldinėdami kitus mes savo vaikus išmokome elgtis lygiai taip pat", – tikina Vaikystės studijų katedros dėstytoja. Mokslininkė ikimokyklinio ugdymo pedagogams pirmiausia siūlo ugdyti pozityvaus bendravimo su kitais įgūdžius:

  • kalbėtis su vaikais apie tai, kas yra patyčios, akcentuoti, kad tai netinkamas, nepageidaujamas ir kitą skaudinantis elgesys;
  • nustatyti aiškias, nekintančias taisykles („Mes neturime teisės tyčiotis ir skaudinti kito", „Jei iš tavęs tyčiojasi – paprašyk auklėtojo pagalbos"), ribas, kad vaikas suprastų, koks elgesys priimtinas ir koks ne;
  • negali būti jokio agresyvaus elgesio toleravimo;
  • svarbu mokyti vaikus pačius spręsti problemas. Būtina nuolat stebėti vaikus, nes tik juos stebint galima geriau įsigilinti į situaciją, tuomet tampa aišku, kad kaltas nebūtinai tik tas, kuris naudoja fizinę jėgą.

Jei pedagogas pamato patyčias, iškart turi jas sustabdyti, paaiškinti, kodėl toks elgesys pažeidžia grupės taisykles, ir nustatyti tokio elgesio pasekmes. „Pedagogas turi pakalbėti ir su vaiku, iš kurio buvo tyčiojamasi, ir su skriaudėju. Tie pokalbiai turi vykti atskirai. Skriaudėjai turi žinoti, kad yra stebimi ir kad už patyčias sulauks atitinkamų pasekmių", – aiškina I. Kerulienė.

Parengta pagal http://www.tavovaikas.lt/darzelinukas/lavinimas-ir-ugdymas/tyciotis-vaikai-pradeda-jau-darzelyje-kaip-uzbegti-tam-uz-akiu.d?id=74402608

 

Norint pažinti vaiką, padėti jam atsiskleisti, suprasti jį ir sėkmingai susikalbėti, reikėtų atpažinti, kokia yra būtent jo meilės kalba, per ką jis supranta aplinkinių meilę ir dėmesį. Tad kokios yra penkios vaikų meilės kalbos? Kuo jos pasireiškia? Ar tai yra efektyvus būdas pažinti vaikus, ar vis dėlto tik mitas? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

http://www.asirpsichologija.lt/5-vaiko-meiles-kalbos-realybe-ar-mitas/